Tekstai

kodėl deleuze’as žavėjosi godardo filmais?
Mantautas, 2009/09/08 - 15:37 | tema: Filmai | komentarai: 0 |
Vienas garsiausių prancūzų postfilosofų G. Deleuze’as, bandydamas paaiškinti, kodėl jis taip domisi literatūra, atsakė, kad ieškąs atsinaujinimo pačioje filosofijoje. Filosofijoje, jo manymu, dar nebuvo panašių revoliucijų ar eksperimentų, kaip moksle, tapyboje, skulptūroje, muzikoje ar literatūroje. Kino mene tokia revoliucija, anot Deleuze’o, yra tapę režisieriaus Jean Luco Godardo filmai.
Kyla natūralus klausimas, kuo būtent Godardo filmai nusipelnė filosofo Deleuze’o dėmesio? Vienareikšmį atsakymą būtų sunku rasti, tačiau galime spėti, kad Deleuze’as Godardo kino mene surado tai, ką norėjo matyti atsinaujinančioje filosofijoje, ir tai, ką deklaravo savo paties filosofinėmis koncepcijomis. Godardas, neabejotinai, vienas originaliausių režisierių per visą kinematografijos istoriją, išsiskyrė siekiais savo filmuose susprogdinti linijinį siužetą ir atsisakyti naratyvinio kino konvencijų. Todėl Godardo filmai nebėra rišlios visumos, kalbėdami gamtamokslio terminais, galėtumėm juos vadinti sporadiniu kinu. Atkreipkime dėmesį, kad ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu Deleuze’as savo filosofijoje irgi ėmėsi radikalių uždavinių, kaip jis pats formulavo veikale "Skirtis ir kartotė" ("Difference et repetition", 1968): "Įsteigti simuliakrus kuriantį chaosą, kurio įsteigimas atvertų galimybes kitoms tikrovėms, o simuliakrai, naikinantys ribą tarp provaizdžio ir atvaizdo, tikrovės ir reprezentacijos, leistų kelti žinojimo anapus metafizinių perskyrų klausimą". Būtent Godardo filmuose mes galime pastebėti pozityvų chaosą, kaip linijinio naratyvo alternatyvą. Laužant įprastas siužetines konstrukcijas atveriami netikėti siužeto paradoksai, nauji minties vaizdų pasauliai. Tai akivaizdžiai galime matyti ir 1965-ųjų metų Godardo filme "Pamišęs Pierrot", kur pagrindiniai veikėjai – įsimylėjėliai Pierrot ir Marriane palieka ramų, kolektyvinį miesčionišką gyvenimą, keliauja nežinoma kryptimi, daro nusikaltimus, laužo socialines konvencijas. Godardas šiame filme žaidžia įvairiomis tematikomis ir problematikomis, užpildo jį įvairiais įvaizdžiais, komentarais ir veiksmais, apeliuojančiais į politiką (Vietnamo karas, Alžyras, Arabų pasaulis ir Izraelis, terorizmas), meną (Renoiras, Velasquezas, Celine’as, Rimbaud), karą tarp lyčių, beviltiškas pastangas pažinti ir apvaldyti alter ego.
Taigi metaforiškai kalbant, Godardas, kurdamas kiną, vadovaujasi nomadiniu mąstymu. Kaip žinia, būtent nomadinis mąstymas – viena svarbiausių sąvokų ir Deleuze’o filosofijoje, kartu puikiai tinkanti paties filosofo mąstymo pobūdžiui apibūdinti. Nomadas – tai metafora, įvardijanti mąstymą, negrįžtantį prie to paties, nekaupiantį patirties, užmirštantį. Šis mąstymas kuria naujus pasaulio supratimo būdus, jis yra dinamiškas, nevienalytis, bet veikiau fragmentuotas ar šizofreniškas. Tokio mąstymo reprezentantai ir artikuliatoriai filme galėtų būti jau minėti pagrindiniai veikėjai – Pierrot ir Marriane. Tai šiuolaikiniai nomadai, be tvirto pagrindo po kojomis, pakibę neaiškiose likimo koordinačių sistemose. Keliautojai į nežinią, atrandantys įvairius pasaulius ir vėl juos paliekantys, kad atrastų kitus, ir taip ad infinitum. Ir nors Marriane ištaria žodžius: "Aš norėčiau, kad gyvenimas būtų aiškus, logiškas, organizuotas", tuo pačiu momentu ji juos paneigia, pasirinkdama nomadišką gyvenimo būdą. Šie du Godardo sukurti personažai – Pierrot ir Marriane, tiesiog neįtikimai atitinka Deleuze’o nusakytą nomadiško subjekto sampratą. Filosofas yra apskritai linkęs abejoti mąstančio subjekto tapatumu ir teigia, kad "mes neturime jokių kitų tęstinumų, kaip tik tūkstančius įpročių, kurie mus sudaro ir kurie mumyse formuoja prietaringus stebinčius "Aš". Deleuze’as griežtai neskiria įpročių kūno ir mąstymo "įpročių", tad, trūkinėjant įpročių grandinėms, keliaudamas nomadinis "subjektas" visuomet keičia tapatybę ir netgi turi galimybę susitikti su savimi kaip su svetimu. Taikant garsiąją Herakleito formulę, tai akivaizdžiai galima matyti Pierrot ir Marriane asmenyse, nes kiekvienu momentu jie yra tie patys ir kiti. Mes juos atpažįstame kaip Pierrot ir Marriane, tačiau jų charakterių žaižaravimas, jausminiai ir emociniai šuoliai, praeities nebuvimas naikina tapatybę.
Deleuze’as tvirtino, kad Godardas galėtų idealiai nufilmuoti Kanto "Grynojo proto kritiką", tačiau galbūt nepastebėjo, kad filme "Pamišęs Pierrot" buvo nufilmuota jo paties filosofija, o tiksliau jo "Skirtis ir kartotė". Deleuze’as savo filosofiniu projektu norėjo mesti iššūkį sėsliam metafiziniam mąstymui, išeities tašku pasirinkęs nomado sąvoką. Būtent tokį patį iššūkį sėsliai kasdienei sąmonei meta Pierrot ir Marriane, kuriems, pasirinkusiems nomadišką būtį, racionali "valstietiškoji" sąmonė galiausiai leidžia susinaikinti savo pačių rankomis. Todėl dabar natūraliai kyla klausimas: "Koks likimas laukia deleuziškojo nomadologinio mąstymo?". Jeigu seksime pranašiškomis Godardo filmo įžvalgomis, galėsime tarti, kad tiek daug žadanti ir žavinti deleuziškoji nomadologija metusi iššūkį sėsliajai metafizikai, turėtų virsti (arba jau yra virtusi) dar viena metafizika arba, kitaip sakant, dar vienu didžiuoju pasakojimu tarp kitų pasakojimų. Taigi jos likimas turėtų būti tragiškas, kaip tų dviejų veikėjų, įkūnijusių nomadus, – virsti niekuo arba virsti tuo, ko labiausiai nekenti.

 

Komentarus skaityti ir rašyti gali tik prisijungę vartotojai. Užsiregistruokite čia.