Tekstai

transcendencijos blyksniai f. kafkos knygos "procesas" absurdo pasaulyje
Mantautas, 2009/09/08 - 15:43 | tema: Knygos | komentarai: 1 |
Tikriausiai sunkiai rastumėm Lietuvoje atvejį, kai užsienio rašytojo kūrinys būtų perleidžiamas net keturis kartus. Taip nutiko su austrų rašytojo Franco Kafkos knyga. Šio autoriaus kūrinys "Procesas" lietuviškai pasirodė jau 1981 metais "Vagos" leidyklos dėka, vėliau ta pati leidykla šį kūrinį pristatė 1994 m. ir 1995 m., 2005-aisiais pasirodė dar vienas "Proceso" leidimas, kurį inicijavo "Baltų lankų" leidykla.
Laikas bėga, o Kafka nenustoja būti aktualus. Kyla klausimas: kokios priežastys lėmė, kad rašytojo, kūrusio XX a. pirmoje pusėje, darbai svarbūs ir šių dienų žmogui, pasimetusiam chaotiškoje dabarties tikrovėje? Čia pabandysime dalinai atsakyti į šį komplikuotą klausimą, pasitelkdami į pagalbą ne visą Kafkos kūrybą, kaip analizes objektą, o minėtą jo romaną "Procesas", kuris yra puikus kafkiškojo mąstymo ir visos likusios rašytojo kūrybos reprezentantas.
"Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas". Iš tokių skaidrių ir realistiškų sakinių Kafka sukonstruoja visą savo kūrinio "Procesas" rūmą. Tokį kalbėjimo stilių galėtumėm pavadinti Kafkos vizitine kortele, nes jis būdingas daugeliui jo kūrinių. Paradoksalu, tačiau Kafkos kalbos stiliaus nepretenzingumas yra vienas faktorių, nulėmusių jo originalumą. Demonstratyviai protokoliškas ir sausas kalbos stilius sukuria Kafkos pasauliui sunkiai nusakomą, galima net pasakyti – ceremoningą nuotaiką, kurioje esama ir šiek tiek misticizmo. Tačiau mistinė Kafkos kūrinių pragarmė atsiveria ne vaizduojant kokius nors neįprastus dalykus, bet elementarią kasdienę tikrovę. Net tai, kas turi išskirtinę reikšmę, yra perkeliama į paprastas aplinkybes. Akivaizdžių pavyzdžių galime rasti interpretacijos objektu pasirinktame "Procese". Tardymui nepaprastajame teisme Jozefas K. atsiduria apskurusiuose darbininkų namuose, įleidžiamas moters, plaunančios vaikų skalbinius. Pats Jozefas K. yra paprastas banko tarnautojas. Tačiau visas šis paprastumas kūrinio eigoje, tarsi sniego rutulys besileidžiantis nuo kalno, apauga vis didesniu absurdiškumo sluoksniu. Nežinia kuo apkaltintas pagrindinis "Proceso" veikėjas savo gyvenimą paverčia bergždžiu gynybos organizavimu. Jozefas K. mašineriškai plakasi didžiuliame mieste, pereina gatves, užeina į namus, susitikinėja su advokatais ir prokurorais. Absurdo "temperatūra" nuolat kyla ir pasiekia maksimalų tašką, kai Jozefui K. kūrinio pabaigoje įvykdoma mirties bausmė.
Taigi sunku nesutikti su daugeliu grožinės literatūros kritikų ir teoretikų, sakančių, kad Kafka genialiai pavaizdavo mūsų pasaulio absurdiškumą. Čia nekalbame apie tuos, kurie įsigudrina kalbėti apie Kafką, kaip radikaliai artikuliavusį siaubingą mūsų amžiaus dvasią, ar nusipaisto iki tokio lygio, kad pradeda vadinti jį biurokratinės mašinerijos kritiku. Nemanau, kad antiistoriškus Kafkos kūrinius galime redukuoti į tokias banalybes, kaip amžiaus dvasia ar biurokratijos kritika. Nemanau, kad Kafkos pasaulis yra monolitinis absurdas. Nepaisant Kafkos vaizduojamo pasaulio beprasmiškumo ir atšiaurumo, jame galime rasti akivaizdžių aliuzijų į kitą tikrovę. "Procese" apie kitą pasaulį byloja šviesos metaforos. Pavyzdžiui, sodietis tamsoje "aiškiai mato spindesį, nepaliaujamai trykštantį pro Įstatymo duris". Jozefo K. egzekucijos sceną taip pat gaubia "įstabi mėnesiena, tokia natūrali ir rami, kokia nebūna jokia kita šviesa". "Procese" būtent įstatymas tampa transcendentine realybe, kurios desperatiškai siekia pagrindinis veikėjas Jozefas K.. Taigi skirtingai nei Blanchot, Camus, ar Becketto herojai, Kafkos veikėjai nėra praradę tikslo, tikslas Kafkos pasaulyje yra, tik jis transcendentinis, skendintis nepasiekiamuose metafiziniuose ūkuose. Būtent esančio tikslo nepasiekiamumas ir sukelia jo kūriniuose milžinišką egzistencinę įtampą.
Kad Kafka pasaulį supranta ne kaip monolitinį absurdą, įrodo ir jo bičiulio Maxo Brodo užfiksuotas pokalbio fragmentas. "Prisimenu, – rašo jis, – vieną pokalbį su Kafka, prasidėjusį nuo dabartinės Europos ir žmonijos nuosmukio". "Mes esame, – pasakė jis, – Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys, mintys apie savižudybę". "Man tai priminė gnostišką pasaulėžiūrą: Dievas kaip blogasis demiurgas, pasaulis jo nuopolis". " O ne, – tarė jis, – mūsų pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika, tik bloga diena". "Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?" Jis nusišypsojo: "Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums". Anot Kafkos, viltis yra, tik ji ne mums. Transcendencijos jis nelaiko iliuzija, tačiau visas siaubas jo kūriniuose atsiranda dėl jos nepasiekiamumo. Kad ir ko imtųsi Jozefas K., jis neturi vilčių būti išteisintas, kad ir ko imtųsi sodietis, jis nepasieks Įstatymo. Transcendencija tarsi horizontas: kiek prie jo priartėsi, tiek jis nutols. Taigi tikslas yra, bet nėra kelio į jį. Priemonių begalybė padaro tikslą nepasiekiamą. Štai iš čia ir kyla visas "Proceso" baisumas. Tuo tarpu Blanchot, Camus, ar Becketto herojai, skirtingai negu Kafkos veikėjai, ne tik kad neturi tikslo, bet ir transcendenciją laiko paprasčiausia iliuzija. Savo veikėjus rašytojai palieka beribiuose ir atšiauriuose tikrovės ledynuose, žengiančius tik tam, kad žengtų. Jų veikimas akivaizdžiai savitikslis, už jo – tuštuma, niekis. Kiekviena mintis, kiekvienas kūno krustelėjimas – tuščias beprasmybės veiksmas tikrovės ledynuose. Ar turi kokius tikslus Camus Sizifas arba Blanchot Toma – tikriausiai juokinga klausti. Šie rašytojai, netikintys anapusybe, tikriausiai nesunkiai pasirašytų po anglų astronomo ir fiziko Arthuro Stenlio Edingtono teiginiu: "Nematomame krante aptikome kažkieno kojos pėdą. Siekdami išsiaiškinti jos atsiradimą, mes vienas teorijas vertėme ant kitų. Pagaliau mums pavyko sužinoti, kas paliko pėdą, – pasirodė, kad mes patys".
Taigi atrodytų labai didelio skirtumo tarp Sizifo, Toma, ir Jozefo K. nėra. Pirmieji du murgdosi totaliame absurde, o pastarasis totaliame absurde su nepasiekiama išsigelbėjimo viltimi. Ir vis dėlto tyli transcendencijos viltis "Proceso" herojaus nepalieka. Gal to ir užtenka, kad išgyventumėm šiapusinio pasaulio absurdą?

 

Komentarus skaityti ir rašyti gali tik prisijungę vartotojai. Užsiregistruokite čia.